- kvėpti
- kvė̃pti, kvẽpia (-ia K, J.Jabl, kvem̃pa J), -ė (-o), kvė́pti Š 1. tr. KBII161, NdŽ traukti į save orą, kvėpuoti: Kvapą kvė̃pti K. | refl. tr.: Jis godžiai kvėpėsi oro, kaip girtuokliai kad geria vyną rš. 2. tr., intr. SE93, BtJn20,22, GNJn20,22, VlnE63, N, J pūsti, iškvėpti orą: Paskui par nendrę arba nupjautą didelę plunksną į jo burną turia jam kvėpti S.Dauk. Jis į mane kvė̃pė KI55. Jis, (į mane) kvė̃pdamas, mane savo kvapu užgavo KI55. Kvėpt, kvapu pakrutint SD170. Pūkštinu, kvėpiu SD27. Kam kunigas kvepia kvapą ant burnos krikštytinio? A.Baran. Ir kaip tatai kalbėjo, kvėpė ant jų ir bylojo jiemus BPII42. 3. refl. DŽ dūksoti, vadėtis: Kvėptè nusikvėpė vynas atkištas J. 4. intr. R, Sch285, Ds skleisti kvapą, kvepėti: Kitusyk ta mėsa kvė̃pdavo iš tolo, dabar – nė pamatyt nenor Ss. Bačkelės kvėpė midum V.Piet. Gražiai, piktai kvėpti N. Tiktai pradėjo kvė̃pt (dvokti) OG282. Kvėpti kuo (iš kvapo panašiam į ką nors būti) N. Žydėkite kaip lelijos ir kvėpkit skaniai RBSir39,18. 5. NdŽ žr. įkvėpti 3: Kvėpti jam daug ką kvepia (kvėpia) motina, tik nieko gera neįkvepia (neįkvėpia) J.Jabl. ^ Durniaus kvėpta (durna) ji: „Aš nedirbsiu, o kam dirbt!“ Skr. Jei Dievas nekvepia proto, vėjas nesupūs Tr. \ kvėpti; antkvėpti; apkvėpti; atsikvėpti; įkvėpti; iškvėpti; nukvėpti; pakvėpti; prasikvėpti; prikvėpti; sukvėpti; užkvėpti
Dictionary of the Lithuanian Language.